Kitoks, provokatyvus koučingas

Įsivaizduokime koučingą, kurio pokalbyje dominuoja koučas sakydamas teiginius, dažnai absurdiškus, pasakodamas keistas istorijas ir iš pažiūros mažai klausydamas kliento, tačiau tai vyksta keistoje linksmoje atmosferoje, su dideliu įsitraukimu ir net juoku iki ašarų…

Ar tai dar galima vadinti koučingu? Nebent provokatyviu koučingu 🙂

provokatyvus_koucingas

Provokatyvaus koučingo procesas laužo visa tai, ko mokoma tradiciniame koučinge. Nėra kontrakto, tiksliau  klientui dažnai net neleidžiama išsakyti problemą ar ją paaiškinti. Tam tikra prasme provokuojama nuo pirmų akimirkų. Kabėjimo santykis apsiverčia, didesnę dalį kalba koučas, be to sako patarimus arba teiginius, nedemonstruoja aktyvaus klausymo, tačiau vyrauja šiltas supratimas, tokia linksma ir draugiška atmosfera. Pabaigoje kliento refleksija ar išvados dažnai praleidžiamos, žinant, kad svarbiausia poveikio dalis seks iš paskos, sesijai pasibaigus. Klientai dažnai mini didžiausią poveikį po kelių dienų ar savaičių, o jis tęsiasi labai ilgai, vaizdiniai ir asociacijos, pateiktos su humoru, vis iškyla vėl ir vėl.

Provokatyvumas (nepainioti su provokacija) padaro sesiją linksmą, kažkiek nerūpestinga, tačiau paliečia gilius asmenybės aspektus. Ar lengva jo išmokti? Čia panašiai kaip su humoru, vieniems lengviau, kas turi įgimtą dovaną ar augo tokioje aplinkoje, pvz. kaip sako Frank Farelli, jis beje buvo irlandietis, jo šeimoje buvo kalbama būtent taip. O kitiems galbūt reikės daugiau pastangų.

Pradėkime nuo to, kas gi tas provokatyvumas? Jaap Hollander, kuris modeliavo Franko elgesį NLP priemonėmis, pateikia 3 dedamąsias: šiluma arba simpatija, šiltas santykis su klientu; humoras bei provokacija. Noni Hofner pabrėžia, kad šiltas santykis yra pagrindas, kuris susideda iš pasitikėjimo ir begalinio tikėjimo klientu, kad jis turi savyje resursų problemos išsprendimui. Dar Noni pabrėžia buvimo su klientu akimirkoje svarbą, kad reikia pamišti viską ką žinojai, kokius mokslus baigei, kokius žinai diagnostinius ar vedimo modelius, viską, kas klientui tam tikra prasme leistų nuspėti koučo (terapeuto) elgesį. Buvimas nenuspėjamu ir yra humoro pagrindas. Stebint meistrų sesijas, daug jų rasime youtube, pastebėsime iš pirmo požiūrio absurdiškų teiginių, provokacijų pavidalu. Absurdas, pateikiamas kaip patarimai, yra tarsi šaudymas į krūmus, tikintis kad kuris nors šūvis pataikys į ten pasislėpusį zuikį. Taigi absurdiškų teiginių tikslas, pasiekti gilias vidines nuostatas, iššaukti pasipriešinimą, sukelti emocijas, kurios mobilizuoja klientą priešinga linkme, įgalina ir problemos išsprendimui, prisiimant pilną atsakomybę už tai. Beje, provokatyvus procesas yra direktyvus, o mokytojai nebrėžia skirtumų tarp terapijos, konsultavimo ar koučingo, visa telpa viename procese. Klientui juk svarbus rezultatas, o ne tai, kaip vadiname. Kaip tai darė provokatyvios terapijos/koučingo įkūrėjas:

Išprovokavo minčių, klausimų? Pasidalinkite.

Norėsite išbandyti? Ne? Juk neturite problemų, nebent iš smalsumo 😉

Komentarai

komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *