Kodėl koučingas geresnis už psichologinį konsultavimą, mokymus

svartykles

“Geresnis” galite pakeisti kitu epitetu – brangesnis, efektyvesnis, taip pat neigiamu, jei taip norisi Smile Tam, kad apibrėžčiau koučingo sąvoką, pasinaudosiu būdu palyginti arba sugretinti, kitaip sakant ieškoti skirtumų. Koučingas turi bent 3 “pusseseres” – tai psichologinis konsultavimas, psichoterapija bei mentorystė, todėl lyginkime su jomis.

Kilmė

Koučingo istorija prasideda nuo taikyto sporte (Timothy Gallwey, ~1970) – vidinis teniso žaidimas. Timas mokė žaisti tenisą (ir golfą – vėlesnė jo knyga) bei pastebėjo, kad žaidėjo mintyse vyksta ir kitas “žaidimas”. Žaidžiant mintyse vyksta vidinis dialogas, tarsi bendraujame su vidiniu kritiku. Darant pokyčius vidiniame žaidime, mažinant vidinio kritiko kišimąsi, gerokai greičiau galima išmokyti gerai žaisti, nei įprastai treniruojant.

O didžiausią įtaką koučingo atsiradimui tokiu, kokį suprantame dabar, padarė finansų konsultantas Thomas J. Leonardo. Apie 1990 metus, kai prasidėjo krizė Amerikoje, pasirodė, kad nėra parašytų vadovėlių ar kokių kitų patvirtintų tiesų, kaip elgtis krizės atveju. Thomas konsultavo nedirektyviai, atliepdamas vidinius konsultuojamųjų resursus. Tai buvo nauja ir poreikis buvo didelis. Jis įkūrė kelias koučingo organizacijas, įskaitant ICF, parengė šimtus metodikų, apmokė daug žmonių, dar daugiau supažindino su koučingu bei jo galimybėmis.

Taigi, koučingas atsirado kaip atskira disciplina ar profesija, atskirai nuo psichologijos, nors sąsajų ir elementų galima įžvelgti.

Santykis

Esminis skirtumas ir kartu koučingo pamatas – „horizontalus“, t.y. lygiavertis santykis arba partnerystė. Koučingo santykyje klientas yra toks pats svarbus, kaip ir koučingo specialistas. Yra pasidalinimas rolėmis bei atsakomybėmis, tačiau nė viena pusė nėra viršesnė. Psichologas, psichoterapeutas, mokytojas, mentorius ir t.t. savo patirtimi bei žiniomis yra kiek viršesnis, jis gali daryti didesnę įtaką ar diktuoti procesą, dažnai vertina klientą (diagnozuoja, daro prielaidas). Koučinge vengiama bet kokių vertinimų ar išvadų darymo, tai paliekama pačiam klientui. Koučinge klientas yra pilnavertis, sveikas (ir kitaip įgalus) pats nuspręsti bei žino geriau ir yra savo gyvenimo ekspertas. Koučinge nebūna “nesveikų” klientų…

Jei jaučiatės įgaliu, tai su problema greičiausiai neisite pas psichologą konsultuotis. Ką daryti, jei pasitikėjimas nusilpo ar problema atrodo per didelė? Ne bėda, koučingas gražins pasitikėjimą ir sėkmingai išspręsite savo problemą patys. O jei ne? Koučingo specialistas pasiūlys “pasigydyti” užleistas “žaizdas” pas psichoterapeutą ir lygiagrečiai ar po to koučinge judėti link savo tikslų. Gilioms praeities žaizdoms kartais reikia “stipresnės rankos”, kuri padėtų sugrįžti atgal, gal net į vaikystę ir pasveikti. Kartais gali prireikti patarimo, kaip tabletės ligos atveju – tada psichologo konsultacija tiks. Patarimo poveikis trumpalaikis ir gali vesti į priklausomybę, jei piktnaudžiausime.

Koučingas vyksta santykyje, tam reikia abipusio pasitikėjimo ir kliento autonomijai skiriama didelė pagarba.

Procesas

Nepaisant panašumų, esminis skirtumas, kad koučingo kursas yra trumpalaikis, paprastai iki 5, kartais iki 10 sesijų su retomis išimtimis. Paprastai koučingo susitikimai būna nuo karto per savaitę iki karto per mėn. dažnumu.

Koučingas išsiskiria aiškiais susitarimais, psichologiniu kontraktu. Klientas turi didelę įtaką nusprendžiant, koks bus procesas.

Teorijos ir konstruktyvizmas

Iš tiesų nesutikau kur literatūroje koučingo priskirto konstruktyvizmui… Priskirčiau radikaliam konstruktyvizmui, juk klientas pats geriau žino ir nusprendžia kas jam geriau.

APA (Amerikos psichologų asociacija) psichologijos teorijos raidą skirsto į bangas. Pirmoji tai – psichodinaminė banga (Adlerio, psichoanalitinė), antroji tai – mokymosi teorijos (elgesio, kognityvinė-elgesio), trečioji banga apima humanistines teorijas (į asmenį orientuota, geštalto, egzistencinė), ketvirtoji banga – feminizmo ir daugiakultūrines teorijas ir penktoji banga apima postmodernistines ir konstruktyvizmo teorijas.

Konstruktyvizmas, kaip mokymosi teorija, yra pagrindas šiuolaikiniame konsultavime karjerai (career counseling).

Kaip atrodytų radikalaus konstruktyvizmo teorija grįsta pamoka? Lektorius užduoda temą ir po skirto laiko laukia pristatymų. Pirma susirašome turimas žinias ta tema, atrandame, ko dar nežinome, einame į biblioteką, pasipildome reikalingomis žiniomis, pasiruošiame pristatymus ir pristatome. Taip esamos žinios jungiamos su naujomis žiniomis ir iškart pritaikomos.

Koučinge žinojimas nėra pagrindinis akcentas, identifikavus problemą ir/ar iškėlus tikslą, adresuojami vidiniai šaltiniai, provokuojamas mąstymas, skatinant pažvelgti į situaciją iš naujų perspektyvų ir… sprendimai ateina. Kartu stiprėja pasitikėjimas, juk pats atrandi sprendimą 🙂 ir didėja sąmoningumas, skatinama reflektuoti. Galvojant apie mokymosi ar tobulėjimo aspektą koučinge, tai bus radikalus konstruktyvizmas.

Nors gausu tyrimų koučinge, taip pat ir neuromokslo lygyje, tačiau koučingas dar neturi vieningos teorijos mokslinio pagrindo. Gal tai yra postmodernizmo problema, kur kritikuojamos senos tiesos, sureikšminama subjektyvumo svarba? Koučingas pagal apibrėžimą yra kūrybiškas procesas, o kūrybiškumas  apibrėžiamas nevienareikšmiai, juk kūrybiškumo produktas – kažkas naujo ir reikšmingo.

Gilu ar paviršutiniška

Kartais galime išgirsti, kad koučingas pateikiamas kaip gražiai įpakuotos psichologijos pagrindai, pritaikyti žmonių vadybai, organizacijoms…

Koučingas nėra paviršutiniškas – koučinge dirbame ir su kūnu (taip pat neverbaliai somatinio koučingo atveju), ir su emocijomis, ir su protu. Įvardinus, dirbame su reptilijos smegenimis (instinktai), limbine sistema (emocijos) ir korteksu (protu).

Emocijos yra visa ko variklis ir… stabdis. Čia skirtumas nuo psichoterapijos yra tas, kad tik klientas identifikuoja bei interpretuoja savo emocijas, koučingo specialistas neatspindi, neinterpretuoja, nebent kartais paprovokuoja, užduodamas tiesius klausimus.

Koučingas negydo, tačiau padeda pasveikti. Palyginimui, pajautę peršalimo simptomus, eisite pas gydytoją ar į sporto klubą? Mankšta, pirtis, masažas, meditacija, joga, malda ar kitoks dėmesys sau, nuo savo kūno iki dvasios – padeda pasveikti ir tai nėra placebo.

Koučingas yra jauna, savarankiška profesija, turinti savireguliacijos mechanizmus, tradicijas ir sparčiai auga.

Kitą kartą su simptomais pas gydytoją ar į sporto klubą?

Komentarai

komentarų

5 comments

  1. Labai netikslu. Geras psichoterapeutas/psichologas niekada nevadovaus, nepatars, nenurodines, tik atspindes, reflektuos, o sprendimus zmogus priims pats. Psichoterapijos pagrindas – lygiavertis paciento ir psichoterapeuto santykis.
    As ne pries koucinga. Bet toks psichoterapija stigmatizuojamtis irasas meta seseli i kouseriu puse.

    • Ačiū Rokai už pastebėjimus. Neturėjau tikslo nuvertinti psichoterapiją ar psichologus. taip pat negalėčiau tvirtinti „niekada“, nes matau daug pavyzdžių aplinkoje kurie byloja priešingai. Man svarbesnis požiūris iš kliento pozicijos, o čia dažnai tikimasi iš psichologo tam tikro ekspertiškumo, konsultavimo. Be to, ieškant skirtumų, jų galima rasti, kad ir kokie nežymūs bebūtų… kas džiugina 🙂

  2. Panašu, kad mūsų empyrinė patirtis skiriasi. Tai normalu margame pasaulyje.
    Natūralu, kad klientas tiek pas psi-, tiek pas kouč- kabinete tikisi eksperto patarimo ar recepto jei ne visiems gyvenimo atvejams, tai konkrečiam. Bet abu ekspertai geri tada, kai padeda receptą rasti pačiam klientui. Nes savas atrastas yra tikras ir veiksmingas.
    Įrašas pasirodė tikrai nuvertinantis psi-, ir jau mintyse žiojausi nurašyti blogo autorių. Bet tai būtų ad hominem nuostata, todėl padėjau ją į šalį.
    Lygiavertė diskusija įdomiau 🙂

  3. Šioje vietoje straipsnio autorius pademonstruoja savo ribotą supratimą apie psichologinį konsultavimą: „Esminis skirtumas [nuo psichologinio konsultavimo] ir kartu koučingo pamatas – „horizontalus“, t.y. lygiavertis santykis arba partnerystė.“ Psichologinio konsultavimo pagrindas irgi lygiavertis santykis. Taip, profesinio kelio pradžioje yra pagundų užsidėti psichologo ekspertinę kaukę būnant visažinio pozoje „juk tiek prisimokiau ir oho kiek turiu psichologijos žinių“, nes taip saugiau. Tą esu patyręs ir smagu matyti jaunus kolegas su tokiomis kaukėmis, kurias anksčiau ar vėliau nusimes kaip nereikalingą balastą kaip trukdantį būti santykyje su klientu 🙂 Taip, kai kurios psichoterapijos mokyklos naudoja kaip „techniką“ kliento patyrimo interpretavimą (pvz., pateikia savo įžvalgas apibendrindami kliento patyrimą, susiedami su asmenybės teorija, kurios jie laikosi pvz., psichodinaminė psichoterapija). Tačiau nors ir atrodo ekspertiškai, tačiau siekiama, kad santykis būtų pagarbus, lygiavertis. Man pačiam patinka egzistentinė terapija, kurios pagrindas yra buvimas santykyje, to santykio patyrimas ir dalinimasis įžvalgomis apie jį. Laikomasi nežinojimo nuostatos, terapeutas fenomenologiniu metodu tyrinėja kliento santykį su savimi, pasauliu ir kitais. Tai šiuo atveju apie jokį ekspertinį santykį čia nė kalbos negali būti. Smagu, kad šiuo straipsniu provokuoja diskusiją. Lyginimas „kas geresnis“ man neturi prasmės, geriau jau kalbėti apie koučingo ir psichologinio konsultavimo galimybes ir ribas, kur jie susitinka ir kokiose vietose išsiskiria (panašumai-skirtumai).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *